Меню

Free protonmail

Назад Главная » Каталог статей » Burtai, Magija

Biblijos monstrai

Biblija pagrįstai vadinama Knygų knyga. Tikintiesiems tai yra šventa knyga. Kūrybiškiems žmonėms ši knyga yra neišsemiamas įkvėpimo ir siužetų šaltinis. Kai kurie meno tyrinėtojai teigia, kad visa pasaulinė literatūra ir dailė (taip pat ir kinas, teatras, vaizduojamasis menas) yra paremti išskirtinai biblinėm1s istorijomis, o dailininkai ir tapytojai kol kas nieko geresnio už šias istorijas nesugalvojo.

Taip pat labai daug įdomių dalykų Biblijoje gali atrasti ir istorikai. Šioje knygoje yra užšifruotos ir techninės paslaptys. Taip pat labai įdomūs aprašyti bibliniai gyvūnai. Pabandykime išsiaiškinti kokie paslaptingi gyvūnai bus pateikti ant teisingųjų stalo po Paskutinio teismo? Ar rojaus žaltys turėjo kojas? Kokios žuvies viduriuose galėjo slėptis pranašas Jonas?

Begemotas ar hipopotamas?

Bet kuriame pasaulio zoologijos sode šalia narvo su storaodžiais Afrikos upių gyvūnais būriuojasi lankytojai – labai įdomu stebėti šiuos gyvūnus, ypač vaikams. Tačiau mažai kas žino, kad laukinėje gamtoje šie gyvūnai yra labai pavojingi. Gindami savo teritoriją jie pasiruošę sutrypti bet kurį priešą – nuo žmogaus iki dramblio. Kiekvienais metais Afrikoje nuo hipopotamų žūsta daugiau žmonių, nei nuo krokodilų.

Šie storaodžiai sunkiasvoriai gyvūnai vadinami hipopotamais arba begemotais. Kodėl taip skiriasi šio gyvūno pavadinimas? Žodis „begemotas” pas mus atkeliavo XIX amžiuje iš prancūzų ir vokiečių kalbų. Tuo metu europiečiai bet kokį stambų storaodį gyvūną vadino begemotu. Tik po to, kai zoologams tifikuoti ir aprašyti šių gyvūnų rūšį, jie po to ir visiems laikams buvo pradėti vadinti hipopotamais. Europoje dabartiniu metu begemotus galima aptikti tik Biblijoje.

Šventajame rašte aprašytas begemotas – baisus žvėris. Jis įkūnija siaubą ir tamsiąsias jėgas. Šio gyvūno kojos panašios į kolonas, eidamas jis drebina žemę, o jo riaumojimas prilygsta šimto vario triūbų skleidžiamam garsui. Ankstyvaisiais Viduramžiais begemotas atitiko „galvijo” sampratą – kažkas didžiulis, priešiškas, savo dydžiu ir svoriu pranokstantis kitus gyvūnus.

Ar Biblijos tekstų autoriai turėjo mintyje mums visiems žinomą hipopotamą? Senieji žydai buvo gerai susipažinę su šiuo didžiuliu, tačiau žmogui pavaldžiu gyvūnu. Egipto faraonams buvo garbės reikalas savo soduose laikyti ir dramblius, ir raganosius, ir hipopotamus. Būtent egiptiečių užkariautų genčių medžiotojai ir buvo siunčiami į Afrikos žemyno gilumą, kad pagautų gyvus šiuos žvėris. Tad prietaringos baimės begemotai negalėjo kelti.

Užtat vos ne kiekviename Centrinės Afrikos kaimelyje vietiniai molio lipdytojai parodys ar net parduos figūrėlę, labai primenančią stegozaurą. O juk biblinis begemotas iš tiesų buvo labiau panašus į dinozaurą nei į dabartinį hipopotamą.

Atrodo, kad atmintis apie gyvūnus, išmirusius prieš milijonus metų, kai dar žmogus nebuvo atsiradęs, kažkokiu būdu išliko pirmykštėse gentyse. Tai visiškai neįtikėtina, jeigu nepabandyti įsivaizduoti, kad pirmųjų biblinių tekstų sudarytojų bendraamžiai iš tiesų matė stebuklingu būdu išlikusius dinozaurų palikuonis. Juk Centrinės Afrikos gilumos iki šiol nėra labai gerai ištyrinėtos. Kas gali visiškai tvirtai garantuoti, kad kažkur džiunglėse nevaikšto nežinia kaip išlikęs stegozauras?

Pateiksime tokį pavyzdį. Kai kuriuose senųjų egiptiečių ir žydų piešiniuose pavaizduota keista žuvis – ji visada vaizduojama pilvu aukštyn. Tačiau tiek senieji egiptiečiai, tiek senieji žydai visada labai tiksliai atvaizduodavo gamtą ir jos gyventojus, o tokia žuvis dabartiniams ichtiologams nebuvo žinoma. Kai kurie archeologai iškėlė hipotezę, kad senovės dailininkai kažkokiu tikslu ėmė vaizduoti nesveikas žuvis, gal net ekologinę katastrofą. Kiti teigė, kad tai buvo meninis sumanymas, besiskiriantis nuo realybės. Tačiau XX amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoje panaši žuvis buvo sugauta Nilo upėje. Pasirodo, kad ji visą laiką plaukioja pilvu aukštyn!

Megalodono pėdsakais

Biblijoje aprašomas ir tolimas begemoto giminaitis – banginis, kurio pilve tris dienas išbuvo pranašas Jona, kurį žvejai išmetė į jūrą per audrą, manydami, kad jis kaltas dėl užklupusios audros. Beje, visiškai nereikia stebėtis tuo, kad bangininiai žinduoliai išsivystė iš kanopinių, kaip ir begemotai, maždaug prieš 60 milijonų metų, kai pasirinko gyvenimą vandenyje. Palyginus mėlynojo banginio ilgį (iki 33 m) su žmogaus ilgiu, tai Biblijoje pasakojama istorija nebėra tokia jau neįtikėtina. Tačiau tokia tiesioginė analogija nėra teisinga. Netgi patys stambiausi banginiai minta planktonu, kurį surenka, per specialius ūsus perkošdami vandenį. Toks stambus objektas, kaip žmogus, paprasčiausiai negali patekti į banginio pilvą dėl šio savotiško filtro, skirto būtent planktonui surinkti.

Dantytieji banginiai (delfinai, orkos) yra žymiai mažesni ir žmogaus tiesiog fiziškai negali praryti. Gal tik kašalotas gali būti išimtis – į šio banginio pilvą žmogus galėtų tilpti. Tiesa, tik tris dienas išbūti kašaloto pilve Jona niekaip nebūtų galėjęs – kašaloto skrandyje susidaro tokie stiprūs virškinimo fermentai, kurie gali suvirškinti netgi gumą ar kaučiuką, jau nekalbant apie žmogaus audinius. Be to, nėra užregistruota nė vieno atvejo, kai kašalotas užpuola žmogų. Šios didžiulės žuvys savo noru netgi nesiartina prie žmogus.

Gal tai buvo milžiniškas ryklys? Patys didžiausi šių žuvų egzemplioriai savo dydžiu keletą kartų pranoksta žmogaus dydį. Ryklių skrandis lengvai išsitampo, o kai kurių rūšių rykliai turį įprotį išvalyti skrandį eversijos būdu, t.y. skrandžio turinį pašalinti per burną. Tai visiškai tinkamas variantas pranašui Jonai – iš pradžių ryklys jį per klaidą prarijo, o po to išspjovė.

Patys didžiausi rykliai (pvz. bangininis ryklys, kurio ilgis siekia iki 20 m) minta taip pat, kaip ir banginiai. Šie rykliai negali praryti didesnio objekto, nei jūrų ešerys. Baltasis ir tigrinis rykliai bei kai kurių mažesnių rūšių individai tikrai nieko prieš pasisotinti žmogiena ir jie galėjo praryti vargšą Joną. Tik šie rykliai iš pradžių grobį sudrasko, o tik paskui praryja. Tris dienas praleidęs tokios žuvies pilve biblinis pranašas tikrai nelabai kaip bebūtų atrodęs. Juk ryklio skrandžiuose yra iki 3% druskos rūgšties, šios žuvys maistą suvirškina labai greitai, atsargų skrandyje nekaupia, o riebalais aprūpina savo kepenis.

Tiesa, šiuolaikiniai rykliai turėjo ir žymiai didesnių giminaičių. Tai – megalodonai, kurie atsirado maždaug prieš 30 milijonų metų ir išmirė, kaip teigia dauguma mokslininkų, vos prieš 1,5 milijono metų. Šio ryklio ilgis siekė 30 m, vieno tokio egzemplioriaus surastas dantis buvo 18 cm dydžio. Toks didžiulis ryklys galėjo praryti bet ką, net nekramtydamas, o senovėje gyvenusių žuvų virškinimo sistema nebuvo tokia sudėtinga, kaip dabartinių ryklių. Gali būti, kad Jona pateko būtent į tokios jūrų pabaisos pilvą. Nors, greičiausiai, buvimas banginio pilve per audrą -tai tik paprasčiausia alegorija.

Kas atėmė žalčiui kojas

Visiems žinoma, kad paragavę uždrausto vaisiaus Adomas ir Ieva buvo žiauriai nubausti ir išvaryti iš rojaus. Tačiau ne tik jie buvo nubausti – bausmė teko ir žalčiui, kuris sugundė Ievą nepaklausyti Dievo nurodymų. Biblinis žaltys nebeteko kojų ir buvo pasmerktas amžinai „šliaužioti žeme ir maitintis pelenais”. Žalčiai ir gyvatės iš tiesų neturi galūnių, juda šliauždami paviršiumi ir yra vieninteliai gyvūnai Žemėje, kurie negali maitintis augaliniu maistu. Nejaugi jie kažkada galėjo vaikščioti, kaip ir dauguma kitų gyvūnų?

Pasirodo, kad mums dabar žinomos gyvatės tokios buvo ne visada. Netgi kai kurie šiuolaikiniai smaugliai turi skelete išlikusias rudimentines užpakalinių galūnių liekanas. Dar daugiau, Pietų Amerikoje buvo rasti suakmenėjimai, kurie priklausė gana keistai gyvačių rūšiai – Patagonijos najašui. Šios gyvatės išmirė jau po to, kai atsirado žmonės, jos turėjo užpakalines galūnes, kurios padėjo judėti, t.y. buvo pačios tikriausios kojos.

Šiuolaikinis mokslas teigia, kad gyvatės išsivystė iš driežų, kurie neteko galūnių evoliucijos eigoje – kojos trukdė judėti tarp akmenų ir krūmynuose. Iš pradžių gyvatės nebeteko priekinių galūnių, nes jos buvo mažiausiai naudingos. O štai dubens kaulų liekanas taip vadinamos primityviosios gyvatės išsaugojo iki mūsų dienų. Tad galima teigti, kad ne Kūrėjas atėmė kojas žalčiui-gundytojui, o gyvatės pačios atsikratė kojų dėl savo pačių patogumo.

Krikščioniškoje tradicijoje su gyvate dažnai sutapatinamas drakonas. Ir šiuo atveju mokslas yra bejėgis. Didžiulė ugnimi alsuojanti ir skraidanti pabaisa – tai tik senovės autorių fantazija. Nors nedidelė dalis tiesos apie gyvūno ir ugnies sąjungą vis tik yra. Pavyzdžiui, salamandros, kurios pasižymi unikalia savybe „išeiti šlapioms iš ugnies”. Vos tik staigiai pakyla aplinkos temperatūra, šis visiškai nepavojingas varliagyvis ima garinti iš kūno drėgmę ir taip išvengia nudegimų. Galima tik įsivaizduoti viduramžių valstiečio siaubą – įmetė į krosnį glėbį malkų, o iš ugnies netikėtai išlenda nedidelis ryškių spalvų driežas. Tokiu atveju ne tik apie žaltį-gundytoją prisiminsi, bet ir visą Šventojo rašto tekstą papasakosi.

Vandens valdovas leviatanas

Jeigu Biblijoje aprašytas begemotas yra pats baisiausia sausumos gyventojas, tai leviatanas – jūrų monstras. Galima teigti, kad tai pasaulinio blogio įsikūnijimas, tik gyvenęs vandenyje. Tiesa, šio žvėries niekas nė su niekuo neasocijavo, vaizduodavo jį kaip išeina – kuo didesnį ir kuo baisesnį. Tarp kitko, leviatanas buvo vaizduojamas panašus į jūros periodo ichtiozaurą.

Norint leviatane atpažinti Nilo krokodilą, pakanka prisiminti senųjų žydų istoriją, kai jie ilgą laiką buvo egiptiečių nelaisvėje. Patys egiptiečiai senovėje teigė, kad „Ta Kemo šalį (senasis Egipto pavadinimas) iš pietų ir rytų saugo nepereinamos dykumos, iš šiaurės – galingos tvirtovės, o vakarinę sieną (Nilas) saugo krokodilai”. Ar tik ne šį leviataną žydai turėjo mintyje? Juk baisesnio žvėries už tą, kuris saugojo vandens kelius Egipte, jie nežinojo.

Apibendrinant pasakojimą apie biblinį zoologijos sodą, reikia pažymėti, kad daugiau ar mažiau realūs monstrų, aprašytų Šventajame rašte, prototipai tikrai galėjo gyventi Afrikos žemyne, o tekstų autoriai galėjo apie juos žinoti patys arba būti girdėję pasakojimus. Viską kitą reikia priskirti alegorijai ir pagražinimams. Nebent kažkur mūsų planetoje būtų išlikę megalodonai, ichtiozaurai ir kiti juros periodo gyvūnai arba būtų gyvenę palyginus nesenais laikais.

Pagražinimas – senovės autorių savybė

Ne kiekvienas Biblijos tekstą supranta pažodžiui. Pavyzdžiui, viduramžiais buvo manoma, kad šėtonas yra siaubingas sutvėrimas su ragais ir kanopomis, o velniai – šiek tiek mažesnės jo kopijos, kurie visą laiką prižiūri ugnį po pragare esančiais katilais su nusidėjėliais. Dabartiniu metu kulto atstovai daugiau kalba apie nematerialias substancijas. Velniai – tai žmonių aistrų simbolis, o šėtonas – tai tik alegorija, blogio įsikūnijimas. Visiškai neverta stebėtis tuo, kad Biblijoje aprašomi paukščiai ir gyvūnai ne tik pasižymi protu ir savarankiškai atlieka įvairius veiksmus, bet netgi sugeba kalbėti.

Pavyzdžiui, Biblijos tekstuose yra pasakojama, kad asilė mokėjo kalbėti žmogaus balsu. Tačiau niekas rimtai nepradės tvirtinti, kad tais tolimais laikais asilai iš tiesų mokėjo kalbėti. Ši savybė Biblijoje buvo priskirta tik tam, kad būtų galima paprasčiau perteikti pasakojimą. Taip patogiau kiekvienam, netgi nelabai mokytam skaitytojui perteikti vieną ar kitą teiginį. Kaip galima paprastam žemdirbiui, kuriam paprastas nederlius yra didelė nelaimė, paaiškinti, kad yra baisesnių dalykų nei sausros ar potvyniai? Ogi dešimtį kartų padidinti plėšraus žvėries jėgą ir galybę bei gąsdinti Dievo bausme.

Vėl prisiminkime senuosius žydus, kurie padėjo pagrindą Biblijos pasakojimams. Žydai po to, kai pabėgo iš Egipto, apsigyveno Palestinoje. Šioje šalyje nebuvo didelių gyvūnų. Tačiau pabėgėlių atmintyje dar ilgai buvo prisimenami tie patys Nilo krokodilai – plėšrūs ir negailestingi grobuonys, kuriems sutramdyti žmogus neturi jokių galimybių. Per tam tikrą laiką šios priešistorinės reptilijos galėjo pavirsti į pabaisas, blogio, jėgos ir galybės įsikūnijimą.

Bet kokiu atveju, reikia turėti omenyje, kad tokios sąvokos, kaip „daug” ir „didelis”, „geras” ir „blogas”, „nuodėmė” ir „bausmė” senovėje dažnai buvo naudojamos tik efektui sustiprinti. Kaip sakoma, masteliai buvo pakeisti tam, kad būtų viskas aiškiau suprantama. Kai amžininkams sunku paaiškinti, kokia yra tikroji daiktų ar reiškinių esmė, paprasčiausia tai padaryti, aplinkinį pasaulį išdažant ryškiomis spalvomis, prigąsdinti negirdėtomis bausmėmis ir privilioti neaprašomomis gėrybėmis. Tai ir yra priežastis, kodėl Biblija tiesiog „prisotinta” paslaptingais, nežinomais monstrais, kurie kiekviename žingsnyje tik ir laukia, kas išdrįs pažeisti draudimus.

Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar