Меню

Free protonmail

Назад Главная » Каталог статей » Kosmoso paslaptys

Sikorskio iššūkis įveiktas: žmogaus raumenų jėgos varomas sraigtasparnis ore išbuvo minutę

Po daugiau nei 30 metų nuo paskelbimo, galų gale buvo įvykdyti Sikorskio prizui atsiimti reikalingi reikalavimai. Ketvirtadienį aeronautikos startuolis „Aerovelo“ patvirtino, kad jų raumėnų jėga varomas sraigtasparnis „Atlas“ laimėjo konkurse.

Per „Kickstarter“ svetainę finansuotas projektas atliko žygdarbį, kuris aviacijos pasaulyje buvo vertinamas kaip vienas iš sunkiausių – vien raumenų jėga varomą sraigtasparnį ore išlaikyti ilgiau nei minutę. Aeronautikos inžinerijos startuolis „Aerovelo“, įsteigtas kanadiečių Toddo Reicherto ir Camerono Robertsono, ketvirtadienį ryte organizacijai Federation d'Aviation Intenationale (FAI), kuri prižiūri tarptautinių aeronautikos prizų dalijimo procesus, pranešė, jog T. Reichertas birželio 13 dieną pilotavo sraigtasparnį, kuris atitiko reikalavimus laimėti 250 tūkst. JAV dolerių vertės Sikorskio prizą.

1980 metais Amerikos sraigtasparnių bendruomenės įsteigto I. Sikorskio žmogaus jėgos varomo sraigtasparnio iššūkio taisyklėse nurodoma, kad skraidyklė turi kyboti ore bent 60 sekundžių, pakilti bent į 3 metrų aukštį ir turi neišklysti iš horizontalaus ploto, kurio išmatavimai yra 10 x 10 metrų. „Aerovelo“ skrydis, įvykęs uždarame stadione netoli Toronto, truko 64 sekundes, maksimalus pasiektas skrydžio aukštis buvo 3,3 metro.

Žmogaus raumenų jėgos varomo sraigtasparnio skrydis
 

Pergalė konkurse užtikrinęs skrydis įvyko besibaigiant penkių dienų trukmės bandomųjų skrydžių laikotarpiui, po kurio „Aerovelo“ būtų priversti apleisti stadioną. Likus vos kelioms minutėms iki stadiono nuomos laiko pabaigos, po kurios toje pačioje erdvėje įvyko futbolo treniruotė, T. Reichertas iš paskutiniųjų pakilo paskutinį kartą. Po 10 sekundžių buvo paleistas garso signalas, nurodęs, kad pasiekta 3 m aukščio riba.

Tuomet T. Reichertas jau žinojo, kad pats sunkiausias darbas – per raumenis sraigtasparniui perduoti pakankamai galios, kad orlaivis nenusileistų pernelyg greitai. Per du ankstesnius skrydžius, kurių metu jis buvo priartėjęs prie 3 m aukščio žymės, jis per greitai nusileido, mat sraigtasparnį įveikė reiškinys, vadinamas žiedinio sūkurio būsena, kuomet sraigtasparnį prie žemės pritraukė jo paties sukelti oro sūkuriai. Abu kartus skraidyklė buvo apgadinta. Trečią kartą T. Reichertas nusileido švelniai. „Reikia būti labai susikaupus, kad kūnas darytų tiksliai tai, ką reikia. Jeigu tik truputėlį pritrūks galios ar staigiau pajudėsi, skraidyklė gali nukristi“, - sakė pilotas.

Galų gale „Atlas“ nusileido kaip pagal natas.

 

 

Pradinius „Atlas“ kūrimo darbus „Aerovelo“ praėjusį pavasarį finansavo per svetainę „Kickstarter“ - žmonės projekto kūrėjams paaukojo 30 000 JAV dolerių, už kuriuos buvo pagamintas sraigtasparnio rėmas. Tuomet jie atsilikinėjo nuo Merilendo universiteto (JAV) studentų komandos, mėginančios pasiekti tą patį tikslą su sraigtasparniu „Gamera“. Studentai savo aparatu sugebėjo pasiekti ir aukščio, ir skrydžio trukmės reikalavimus. Tačiau „Gamera“ neturėjo valdymo sistemos, todėl pilotams niekaip nesisekė neišklysti iš 10 metrų kraštinės dydžio kvadrato. O pridėjus kontrolės sistemą suprastėjo kitos jų sraigtasparnio savybės, taigi, studentai taip ir nespėjo pasiekti tikslo.

„Tai [kad konkurentai pirmieji pasiekė tikslą] mūsų per daug nepaveikė. Savaime suprantama, visi komandos nariai norėjo laimėti prizą, tačiau tai nuo pat pradžių buvo akademinis iššūkis, o Sikorskio prizas pasitarnavo tik kaip įkvėpimas, bet ne kaip pagrindinė motyvacija“, - sakė Merilendo studentų komandos vadovas Williamas Starukas.

Tuo tarpu C. Robertsono ir T. Reicherto nuotaika buvo puiki. Reikėjo nemenkos drąsos ir valios imtis iššūkio, kurį daugelis šios srities ekspertų vadino neįveikiama, žinant, kita, labiau patyrusi komanda, turinti daugiau išteklių prie tikslo artėja dideliu greičiu. Bet kanadiečiai nesuklupo. Jų sraigtasparnis krito, lūžo, o jie viską pataisydavo. Kol „Gamera“ projekto vykdytojai vieną po kito skelbė vaizdo įrašus, parodančius, kaip arti yra Sikorskio prizas, kanadiečiai taisė savo aparatą, jį derino ir vėl keldavo į orą – vien tam, kad jis eilinį kartą nukristų. Jie vis derino ir modifikavo sraigtasparnio rėmą, jį tvirtino, didino stabilumą ir gerino skrydžio savybes. Galų gale stebuklas įvyko ir tikslas buvo pasiektas. „Jų skrydis iš tiesų buvo nuostabus“, - susižavėjimo neslėpė W. Starukas.

www.DELFI.lt
Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar